Auginkime vaikus sveikai
Nuotraukos autorė Vėtrė Antanavičiūtė
Žmogaus gyvenimo pamatas klojamas dar ankstyvojoje vaikystėje. Ir, kaip liaudies išmintis sako, „ką pasėsi, tą ir pjausi“. O taip norėtųsi, kad mūsų vaikai augtų sveiki, laimingi, kupini atradimo džiaugsmo ir harmoningai nugyventų didelį, platų ir pilnavertį gyvenimą. Apie tai, kaip teisingai padėti tikruosius vaikystės pamatus, kalbamės su Valdorfo vaikų priežiūros grupės „Darželis gamtoje“ siela Rita Vince Baltrūniene.
„Skelbiu naują madą – auginti vaikus sveikai“, - kaip visuomet ryžtingai nusiteikusi ir netverianti entuziazmu „budinti“ tėvus Rita.
- Ką Jūsų samprata reiškia „auginti sveikai“?
- Gyventi taip, kad mūsuose esanti gyvybė pulsuotų vienu ritmu su gamta.
Kaip žinia, mus supa keturi pagrindiniai elementai – ugnis, vanduo, žemė ir oras. Visi šie elementai yra gyvybiškai reikalingi mūsų išgyvenimui. Tai ir yra pamatas mąstant apie sveiką gyvenimo būdą. Įvairus sąlytis su šiom keturiom stichijom ir yra tai, kas duoda mums energiją, kas atnaujina mūsų gyvybines jėgas. Jeigu mes liautumės „sukti galvas“ kur ir ką geriau nusipirkti ar kaip padailinti kokį namų kampą, o pradėtume investuoti į pirminius žmogaus poreikius, gerokai pasikeistų ne tik mūsų pačių, bet ir mūsų vaikų gyvenimo kokybė. Todėl, auginant vaikus, pirmiausia mums turėtų rūpėti, kad mūsų vaikai nuolat gertų švarų, gyvą vandenį, vienokiu ar kitokiu būdu matytų besikūrenančią ugnį, kvėpuotų tyru, prisodrintu deguonies oru (tai reiškia, kad jie maksimaliai turėtų leisti laiką pamiškėje) ir iš žemės gautų gyvybės (t.y. vaikščiotų ant žemės ir jaustų visus žemės teikiamus privalumus, kurių svarbiausias - iš žemės gautas, ne pirktas parduotuvėje, o mūsų pačių užaugintas maistas). Labai svarbu, kad bent jau pirmąjį septynmetį vaiką suptų natūrali aplinka. Šiuo laikotarpiu formuojasi vaiko vidiniai organai, gyvybinių jėgų pulsacija bei intensyvumas, vystosi pagrindiniai pojūčiai. Nuolatinis sąlytis su šiomis keturiomis gamtos stichijomis pirmajame septynmetyje yra viena esminių sąlygų, kad žmogus vėliau nugyventų sveiką ir kokybišką gyvenimą.
- Gyvenantiems užmiestyje visa tai - duotybė. Tačiau gyvenimo sąlygos mieste diktuoja visai kitas aplinkybes.
- Visa ta urbanizacija ir vartojimo kultūra taip iškreipė žmogaus sąmonę, kad šiandien mes vaikštom ant plastmasinių grindų, valgom „plastmasinius“ vaisius, o įsistačius oro filtrus puikiausiai galime gyventi mieste ir apsieiti be gryno oro... Sukuriama iliuzija, jog mes gyvename švariai, „teisingai“, tačiau tai kardinaliai prieštarauja mūsų prigimčiai. Nuėjus pvz. į „Ikea“ pamatai, kiek yra sugalvota dalykų, kad žmogui būtų „patogu“. Graži, sterili erdvė, tačiau joje nėra gyvybės, o tai yra pamatas harmoningai žmogaus egzistencijai.
Reklamos specialistai yra puikiai įvaldę savo amatą, - (DE)formuoti „tikruosius“ mūsų poreikius. Vaikai nuo gimimo mato dalykus, kuriuos vėliau jiems žūtbūt reikia išbandyti. Taip užsiauginama ištisa pirkėjų karta. Taip puoselėjama vartotojiška visuomenė, galiausiai visiškai susipainiojusi tarp tikrųjų savo poreikių ir reklamos gamintojų skiepijamos „realybės“.
Ką jau kalbėti apie vaikus, mes patys dažnai pasiklystame savo pasirinkimuose ir, patikėję vartotojiškos visuomenės iliuzija, tarsi patys palydime vaiką į reklamos gamintojų glėbį. Apmaudu, tiesa? Tačiau atsakykime sau, kaip dažnai dėmesio vaikui trūkumą „kompensuojame“ naujais žaislais? Ar įrenginėjant vaiko kambarį mes susitelkiame į tai, kaip kurti vaiko erdvę, ar rūpinamės kaip apkrauti ją daiktais, kurie jį “linksmintų”? Nejaugi mums išties atrodo, kad vaikams labai reikia, sveika pirkti jogurtus su saldikliais ir skonio stiprikliais?
Suaugęs žmogus turėtų prisiimti daugiau atsakomybės už save patį, tada galėsime turėti lūkesčių ir savo vaikų atžvilgiu. Jeigu mes išvalytume savo sąmonę nuo mus užkrėtusios vartotojiškos „bacilos“, mes patys išlaisvėtume. Juk tiek nedaug žmogui reikia, kad jis gyventų.
- Kaip atrasti pusiausvyrą tarp gyvenimo realijų ir mūsų prigimtinių poreikių?
- Pusiausvyra yra susijusi su mūsų vidiniais poreikiais, su mūsų susisiejimu su savimi. Visų pirma, mes turėtume atsigręžti į save, į savo vidų ir paklausti savęs, ko gi man, mano kūnui, mano sielai iš tiesų reikia. Sociumas labai greitas pasiūlyti ko mes „turėtume norėti“. Tik nusisukus nuo savęs, jis iš karto pagauna mūsų dėmesį ir pasako mums viską, kaip „turėtų būti“.
Energijos mes turime tik tiek, kiek turim – nei daugiau, nei mažiau. Ir mūsų pačių valioje yra rinktis, kam mes tą savo energiją skirsime, į kurią pusę ją nukreipsime, kam paaukosim. Ar pasijungsim vartojimo ratui, kuris įsuka į pinigų uždirbinėjimą ir leidimą tam, ką siūlo reklamos gamintojai? O galbūt tą energiją, kurią mes išeikvojame betiksliam vaikščiojimui po parduotuves, galėtume skirti kelionei į mišką, o uždirbtus pinigus išleisti ne plastmasiniams niekučiams, kuriais taip mėgstame apsistatyti, bet šviežiam, gyvam maistui ir gyviems daiktams? Taip mes vaikams neuždarytume durų, kurios, gyvenimui tekant, mums patiems užsivėrė. Žinant, kaip sunku “atsiminti”, atstatyti tą ryšį su savimi, mes galėtume padėti savo vaikams tiesiog jo neprarasti, o jį auginti, kad paskui vaikai būtų stiprūs savo vidumi, kad jie galėtų rinktis, atsižvelgdami į tikruosius savo poreikius, o ne į reklamos gamintojų formuojamas madas.
Labai svarbu suvokti priežasties - pasekmės dėsnį. Dabartinė žmonijos užduotis – būti sąmoningu ir klausytis savo širdies balso. Tai ištisas kelias, kuris nėra lengvas. Tačiau, jeigu mes pasakytume sau, jog tai yra „mada“, galbūt mūsų pagaulus protas padėtų mums atsigręžti į tikruosius mūsų poreikius.
- Kas tai yra „tikrieji vaiko poreikiai"?
- Tikrasis vaiko pasaulis visų pirma yra tai, ko vaikui labiausiai reikia: kad būtų mama ir tėtis, kad tarp jų būtų geri ir šilti santykiai, kad vaikas išgyventų bendrystės jausmą, kad matytų savo tėvus veikiančius laisva valia ir galėtų juos mėgdžioti, kad būtų atsigėręs, pavalgęs ir kad jam būtų šilta. Tai ir yra tikroji vaiko erdvė ir tikrieji jo poreikiai.
Svarbiausia, kad vaiką supanti aplinka būtų be įtampos ir kupina ramaus pasitikėjimo natūraliu vyksmu. „Pagarboje sutikti, meilėje auginti ir laisvą paleisti“ – tai viena kertinių Valdorfo pedagogikos vertybių. Toje dvasioje yra sukurtas ir mūsų „Darželis gamtoje“. Tai vieta, kurios dėmesio centre yra vaikas ir tikrieji jo poreikiai. Mūsų tikslas yra puoselėti erdvę, kurioje vaikas jaustųsi saugus, visada galėtų būti savimi, laisvai žaisti, džiaugtis gamta ir turėti sąlyti su visomis keturiomis jos stichijomis.
Straipsnio autorė Vaida Peciukonė
„Skelbiu naują madą – auginti vaikus sveikai“, - kaip visuomet ryžtingai nusiteikusi ir netverianti entuziazmu „budinti“ tėvus Rita.
- Ką Jūsų samprata reiškia „auginti sveikai“?
- Gyventi taip, kad mūsuose esanti gyvybė pulsuotų vienu ritmu su gamta.
Kaip žinia, mus supa keturi pagrindiniai elementai – ugnis, vanduo, žemė ir oras. Visi šie elementai yra gyvybiškai reikalingi mūsų išgyvenimui. Tai ir yra pamatas mąstant apie sveiką gyvenimo būdą. Įvairus sąlytis su šiom keturiom stichijom ir yra tai, kas duoda mums energiją, kas atnaujina mūsų gyvybines jėgas. Jeigu mes liautumės „sukti galvas“ kur ir ką geriau nusipirkti ar kaip padailinti kokį namų kampą, o pradėtume investuoti į pirminius žmogaus poreikius, gerokai pasikeistų ne tik mūsų pačių, bet ir mūsų vaikų gyvenimo kokybė. Todėl, auginant vaikus, pirmiausia mums turėtų rūpėti, kad mūsų vaikai nuolat gertų švarų, gyvą vandenį, vienokiu ar kitokiu būdu matytų besikūrenančią ugnį, kvėpuotų tyru, prisodrintu deguonies oru (tai reiškia, kad jie maksimaliai turėtų leisti laiką pamiškėje) ir iš žemės gautų gyvybės (t.y. vaikščiotų ant žemės ir jaustų visus žemės teikiamus privalumus, kurių svarbiausias - iš žemės gautas, ne pirktas parduotuvėje, o mūsų pačių užaugintas maistas). Labai svarbu, kad bent jau pirmąjį septynmetį vaiką suptų natūrali aplinka. Šiuo laikotarpiu formuojasi vaiko vidiniai organai, gyvybinių jėgų pulsacija bei intensyvumas, vystosi pagrindiniai pojūčiai. Nuolatinis sąlytis su šiomis keturiomis gamtos stichijomis pirmajame septynmetyje yra viena esminių sąlygų, kad žmogus vėliau nugyventų sveiką ir kokybišką gyvenimą.
- Gyvenantiems užmiestyje visa tai - duotybė. Tačiau gyvenimo sąlygos mieste diktuoja visai kitas aplinkybes.
- Visa ta urbanizacija ir vartojimo kultūra taip iškreipė žmogaus sąmonę, kad šiandien mes vaikštom ant plastmasinių grindų, valgom „plastmasinius“ vaisius, o įsistačius oro filtrus puikiausiai galime gyventi mieste ir apsieiti be gryno oro... Sukuriama iliuzija, jog mes gyvename švariai, „teisingai“, tačiau tai kardinaliai prieštarauja mūsų prigimčiai. Nuėjus pvz. į „Ikea“ pamatai, kiek yra sugalvota dalykų, kad žmogui būtų „patogu“. Graži, sterili erdvė, tačiau joje nėra gyvybės, o tai yra pamatas harmoningai žmogaus egzistencijai.
Reklamos specialistai yra puikiai įvaldę savo amatą, - (DE)formuoti „tikruosius“ mūsų poreikius. Vaikai nuo gimimo mato dalykus, kuriuos vėliau jiems žūtbūt reikia išbandyti. Taip užsiauginama ištisa pirkėjų karta. Taip puoselėjama vartotojiška visuomenė, galiausiai visiškai susipainiojusi tarp tikrųjų savo poreikių ir reklamos gamintojų skiepijamos „realybės“.
Ką jau kalbėti apie vaikus, mes patys dažnai pasiklystame savo pasirinkimuose ir, patikėję vartotojiškos visuomenės iliuzija, tarsi patys palydime vaiką į reklamos gamintojų glėbį. Apmaudu, tiesa? Tačiau atsakykime sau, kaip dažnai dėmesio vaikui trūkumą „kompensuojame“ naujais žaislais? Ar įrenginėjant vaiko kambarį mes susitelkiame į tai, kaip kurti vaiko erdvę, ar rūpinamės kaip apkrauti ją daiktais, kurie jį “linksmintų”? Nejaugi mums išties atrodo, kad vaikams labai reikia, sveika pirkti jogurtus su saldikliais ir skonio stiprikliais?
Suaugęs žmogus turėtų prisiimti daugiau atsakomybės už save patį, tada galėsime turėti lūkesčių ir savo vaikų atžvilgiu. Jeigu mes išvalytume savo sąmonę nuo mus užkrėtusios vartotojiškos „bacilos“, mes patys išlaisvėtume. Juk tiek nedaug žmogui reikia, kad jis gyventų.
- Kaip atrasti pusiausvyrą tarp gyvenimo realijų ir mūsų prigimtinių poreikių?
- Pusiausvyra yra susijusi su mūsų vidiniais poreikiais, su mūsų susisiejimu su savimi. Visų pirma, mes turėtume atsigręžti į save, į savo vidų ir paklausti savęs, ko gi man, mano kūnui, mano sielai iš tiesų reikia. Sociumas labai greitas pasiūlyti ko mes „turėtume norėti“. Tik nusisukus nuo savęs, jis iš karto pagauna mūsų dėmesį ir pasako mums viską, kaip „turėtų būti“.
Energijos mes turime tik tiek, kiek turim – nei daugiau, nei mažiau. Ir mūsų pačių valioje yra rinktis, kam mes tą savo energiją skirsime, į kurią pusę ją nukreipsime, kam paaukosim. Ar pasijungsim vartojimo ratui, kuris įsuka į pinigų uždirbinėjimą ir leidimą tam, ką siūlo reklamos gamintojai? O galbūt tą energiją, kurią mes išeikvojame betiksliam vaikščiojimui po parduotuves, galėtume skirti kelionei į mišką, o uždirbtus pinigus išleisti ne plastmasiniams niekučiams, kuriais taip mėgstame apsistatyti, bet šviežiam, gyvam maistui ir gyviems daiktams? Taip mes vaikams neuždarytume durų, kurios, gyvenimui tekant, mums patiems užsivėrė. Žinant, kaip sunku “atsiminti”, atstatyti tą ryšį su savimi, mes galėtume padėti savo vaikams tiesiog jo neprarasti, o jį auginti, kad paskui vaikai būtų stiprūs savo vidumi, kad jie galėtų rinktis, atsižvelgdami į tikruosius savo poreikius, o ne į reklamos gamintojų formuojamas madas.
Labai svarbu suvokti priežasties - pasekmės dėsnį. Dabartinė žmonijos užduotis – būti sąmoningu ir klausytis savo širdies balso. Tai ištisas kelias, kuris nėra lengvas. Tačiau, jeigu mes pasakytume sau, jog tai yra „mada“, galbūt mūsų pagaulus protas padėtų mums atsigręžti į tikruosius mūsų poreikius.
- Kas tai yra „tikrieji vaiko poreikiai"?
- Tikrasis vaiko pasaulis visų pirma yra tai, ko vaikui labiausiai reikia: kad būtų mama ir tėtis, kad tarp jų būtų geri ir šilti santykiai, kad vaikas išgyventų bendrystės jausmą, kad matytų savo tėvus veikiančius laisva valia ir galėtų juos mėgdžioti, kad būtų atsigėręs, pavalgęs ir kad jam būtų šilta. Tai ir yra tikroji vaiko erdvė ir tikrieji jo poreikiai.
Svarbiausia, kad vaiką supanti aplinka būtų be įtampos ir kupina ramaus pasitikėjimo natūraliu vyksmu. „Pagarboje sutikti, meilėje auginti ir laisvą paleisti“ – tai viena kertinių Valdorfo pedagogikos vertybių. Toje dvasioje yra sukurtas ir mūsų „Darželis gamtoje“. Tai vieta, kurios dėmesio centre yra vaikas ir tikrieji jo poreikiai. Mūsų tikslas yra puoselėti erdvę, kurioje vaikas jaustųsi saugus, visada galėtų būti savimi, laisvai žaisti, džiaugtis gamta ir turėti sąlyti su visomis keturiomis jos stichijomis.
Straipsnio autorė Vaida Peciukonė
