KETURI TEMPERAMENTAI - KETURIOS STICHIJOS
Kiekvienas žmogus yra
individualus, tačiau visi mes gyvename pagal tuos pačius
gyvenimo dėsnius, todėl neišvengiamai turime ir daug ką bendro. Viena iš tų
atpažįstamų bendrysčių yra žmogaus temperamentas.
„Kiekvienas ateiname į šią Žemę su įgimtu temperamentu, paveldimu per kraują“
– sako "Darželis gamtoje" įkūrėja, pedagogė Rita Vincė Baltrūnienė. „Kol mes
esame vieni – gyvename kaip gyvenam, tačiau kai gimsta mūsų vaikai, labai
aiškiai pradedame matyti kažkokio konkretaus temperamento išraišką. Ir neretai
nutinka taip, kad mums „prieš nosį“ bėgioja ne kas kita, o labiausiai išreikštas
mūsų pačių temperamentas. Tada mes turime mokytis „neužkibti“ matydami tą skriejantį paviršiumi, besivelkantį, negalintį susitvardyti ar begalinio liūdesio kamuojamą mažą žmogelį. Kadangi pirmąjį septynmetį vaikai visko mokosi per mėgdžiojimą, labai svarbu, kad suaugęs žmogus gebėtų suvaldyti ir įprasminti savo paties išreikštą temperamentą. Kaip žinia, kiekvienas temperamentas turi ir teigiamą, ir neigiamą pusę. Kokias savybes – gerąsias, ar blogąsias ugdysis vaikas, labai priklauso nuo mūsų, suaugusiųjų, - kaip mes elgsimės su tuo ryškiai išreikštu temperamentu. Ar ugdysime geruosius pamatus, ar vis tik akcentuosime neigiamą pusę mūsų atžaloje...“
Pagrindiniai temperamentų tipai ir tipažai.
Chrestomatiškai yra išskiriami keturi pagrindiniai temperamentai: sangvinikas, melancholikas, flegmatikas ir cholerikas. Jų esmę tarytum atspindi keturios gamtos stichijos (elementai) – oras, žemė, vanduo ir ugnis. Apžvelkime tai plačiau.
Sangvinikas – tai oro elementas. Šviesa, lengvumas, žaismingumas – teigiami šio temperamento bruožai. Neigiami - be galo didelis paviršutiniškumas, sunkiai sukaupiamas dėmesys, dėmesys išorėje.
Priešingas sangvinikui – melancholikas – žemės elementas. Teigiamos savybės - begalinis gilinimasis į įvairias smulkmenas, detales, gyvenimo priežasties ieškojimas, jautrumas kitam, užuojauta. Neigiamos – begalinis liūdesys, pesimizmas, sunkumas, nepasitenkinimas savo kūnu.
Kita temperamentų pora - flegmatikas ir cholerikas. Flegmatikas atstovauja vandens stichijai. Jis mėgsta gardžiai pavalgyti, yra ramus ir išlaikytas, jam labai svarbu tvarka ir nuoseklumas, turi ramybę savo viduje, tačiau neigiama jo pusė – nuolatinis valgymas, nuolatinis nepasisotinimas, lėtumas visame kame - valioje, jausmuose, kūne. Jis tingus ir labai nemėgstantis dirbti.
Cholerikas – ugnies elementą atitinkantis temperamentas. Tai puikus organizatorius, iniciatorius, įvairiausių idėjų generatorius, grupės siela, lyderis, gebantis organizuoti, suburti ir vesti kitus paskui save. Gebėjimas matyti ir jautriai reaguoti į žmones - išskirtiniai šio pozityvaus lyderio bruožai. Nemalonioji choleriko pusė - smarkiai išreikštas egoizmas, t.y. žmogus, besirūpinantis tiktai pačiu savimi, aikštingas, perdėtai savimi pasitikintis, negebantis reaguoti ir komunikuoti su kitais žmonėmis. Ypač neapvaldyto choleriko temperamento išdava - sadistas, teroristas, nusikaltėlis.
Kaip temperamento raida yra susijusi su žmogaus gyvenimo tarpsniais?
Prigimtinio temperamento vystymuisi nemažai įtakos turi ir kažkokio konkretaus, tam tikram amžiaus tarpsniui būdingo temperamento tipo raiška. Tai neatsiejamai susiję su asmenybės raida.
Vaikai tiesiog savo prigimtimi yra sangvinikai. Nuo vienų iki devynerių metų aktyviai besireiškiąs sangviniškumas, - tarytum įkvėpimas. Dešimtaisiais gyvenimo metais labai aiškiai atsiskleidžia flegmatiškumas, kuomet žmogus išgyvena vidinę, kūno ir sielos harmoniją ir pilnatvę. Tai lyg pertrauka, pirmutinis atodūsis iki paauglystės. Apie dvyliktuosius metus prasideda paauglystė – metas, kuomet „įkrentama“ į labai stiprų melancholizmą. Ilgos rankovės, kapišonas ant galvos signalizuoja, jog žmogus „užsidarė remontui“, persitvarkymui. Tai yra susiję su kūno hormoniniais pasikeitimais ir trunka keturis, penkis metus, kol „įsijungia“ cholerikas su flegmatiko atspalviu. Kai žmogus persitvarko, jo išreikštasis temperamentas persimaišo su tam tikram amžiui būdinguoju. Tai vyksta per pirmuosius tris septynmečius. Nuo dvidešimt vienerių ryškėja choleriko temperamentas. Pajutęs savo jėgą, brandą, žmogus tampa suaugusiu ir ima jaustis savo gyvenimo kalviu. Tačiau aiškiai išreikštas choleriko temperamentas susiduria su visuomenės reikalavimu harmonizuotis. Norint pritapti visuomenėje, reikia apvaldyti savo „minusus“. Taigi, nuo 21-erių prasideda savęs gludinimas, prisiimant ir jaučiant asmeninę atsakomybę už save ir savo veiksmus. Stebint tokio amžiaus jaunuolių raišką vėl galima atpažinti aiškiai išreikštą sangviniko temperamentą. Jie spindi savo siekiais, - neisi į priekį be idėjos, be spindėjimo, be lengvumo. Sangvinikas ir cholerikas turi eiti drauge.
Įgijus specialybę turėtų reikštis stipriosios choleriko savybės.
Po keturiasdešimties mūsų tempas lėtėja, susitvarko mūsų kvėpavimas, nurimstame, daugiau aiškumo, paprastumo, taigi mūsų flegmatiškumas auga. Flegmatikas ir sangvinikas – ideali senatvė. Širdis džiaugiasi matydama ramų, šviesų spindulį.
Kaip atpažinti tą tikrąjį – prigimtinį temperamentą?
Skirtingų temperamentų žmonės pagrindinius keturis jausmus – pyktį, baimę, liūdesį ir džiaugsmą reiškia labai skirtingai. Pvz. Cholerikas džiaugsmą išlies per veiksmą (ekspresyviais bučiniais), flegmatikas tiesiog šypsosis, melancholikas mėgsta džiaugtis vienumoje, todėl greičiausiai atsitrauks, o aktyvus sangvinikas savo laimę reikš lengvai ir pakylėtai. Tad svarbiausia - savistaba ir savianalizė, kuriam temperamento tipui savo jausmų raišką galėtume priskirti.
Kita vertus, puikus veidrodis, atspindintis mūsų vidų, yra Pasaulis. Mes periodiškai „patenkame“ į kažkokias analogiškas situacijas, kuriose dėl savo nesėkmių (o greičiausiai, nesupratimo) esame linkę kaltinti kitus, nes patys sunkiai priimame kitų žmonių kritiką ir pastabas. Tačiau atidžiau jas permąstę, galėtume aiškiai įžvelgti, kurioje vietoje mūsuose stinga harmonijos. Harmonija – tai atsvaros taškas, o nukrypimas nuo jo dažniausiai išryškina kažkokio konkretaus temperamento neigiamus bruožus. Per tai netgi galima pamatyti kokie yra to žmogaus gyvenimo uždaviniai.
Žmogaus paskirtis, gyvenimo tikslas – įvaldyti visus keturis temperamentus, t.y. eiti empatijos link, kad viskas mumyse harmonizuotųsi. Emocijų „audrai“ užėjus reiškiasi mūsų visų keturių temperamentų neigiamoji pusė. Nieko nėra tobulo, visaip būna ir mums tai lemta išgyventi, tačiau jeigu jau taip atsitiko, turėkime drąsos pripažinti sau, kad buvome žiaurūs kito atžvilgiu, nekaltinant savęs, tačiau atgailaujant ir atsiprašant.
Vaikai, žiūrėdami į mus, mokosi kaip reikia tvarkyti savo „šiukšlyną“. Jeigu tėvai to nedaro, nedirba su tuo, tėvų netaisyklinga, blogoji temperamento išraiška vaikams nusileidžia į įpročius. Todėl tėvai, žiūrėdami į vaikus, turėtų tvarkyti save, o ne reikalauti „tinkamo elgesio“ iš savo vaikų.
Kaip išsklaidyti tas emocines „audras“ ir santykyje su vaiku išlikti sąmoningu?
Labai svarbu yra įsisamoninti tikruosius vaiko poreikius ir nenuklysti nuo pamatinių vertybių. Vaikas turi turėti galimybę nuolat būti išsitepęs, lipti į medžius, stebėti ir čiupinėti sraigę, vabalą ar slieką, turi galėti paragauti smėlio ir molio, ir mes, suaugę, neturime užkrauti jam savo baimių: tu dabar išsitepsi, ką pagalvos kaimynė, mergaitės taip nesielgia ir pan.
Kita vertus, labai svarbu negniuždyti vaikų savo nepakantumu ir skubėjimu. Kadangi vaikas gyvena prigimtinio tyrumo šviesoje, savo jausmuose, savo dvasiniame lygmenyje tokiais momentais jis išgyvena jausmą, jog yra murkdomas veidu į purvą. Būtent tada ir pasireiškia mūsų, suaugusiųjų, neapvaldytas choleriškumas. Tai bene labiausiai žeidžia ir randuoja vaiko sielą.
Visame kame reikia ieškoti pozityvo. Nauja diena ir aš gaminu pusryčius anksti nubudusiam vaikui. Kita vertus, aš galiu tai daryti pykdamas, kad ir vėl, kodėl aš ir t.t. Mes patys renkamės savo būsenas, svarbiausia, kiek turime jėgų jas reguliuoti. „Mane gelbsti džiaugsmas rutina ir elementariąja buitimi. Dažniausiai užtenka leisti sau padaryti paprastą, labai greitai matomą rezultatą ir juo pasidžiaugti, taip save praskaidrinant. Nuo to, kad mes padarome kažkokį veiksmą, atsipalaiduoja mumyse esančios įtampos, kurias labai svarbu atpažinti. - sako Rita. „Aš stengiuosi neįkristi į savo „pavargimą“, bet tarsi kilstelėti savo emocijas dirstelėdama per langą į gražų medį, paukštį ar įdomų vabalą. Tai tarytum atokvėpis, po kurio vėl galiu eiti pas vaikus. Tai būdas, kaip valdyti savo būsenas. Svarbu nuolat ieškoti, kas kelia dvasią. Ieškoti dalykų, kurie įkvepia, domina, atgaivina.“
Straipsnio autorė Vaida Peciukonė
gyvenimo dėsnius, todėl neišvengiamai turime ir daug ką bendro. Viena iš tų
atpažįstamų bendrysčių yra žmogaus temperamentas.
„Kiekvienas ateiname į šią Žemę su įgimtu temperamentu, paveldimu per kraują“
– sako "Darželis gamtoje" įkūrėja, pedagogė Rita Vincė Baltrūnienė. „Kol mes
esame vieni – gyvename kaip gyvenam, tačiau kai gimsta mūsų vaikai, labai
aiškiai pradedame matyti kažkokio konkretaus temperamento išraišką. Ir neretai
nutinka taip, kad mums „prieš nosį“ bėgioja ne kas kita, o labiausiai išreikštas
mūsų pačių temperamentas. Tada mes turime mokytis „neužkibti“ matydami tą skriejantį paviršiumi, besivelkantį, negalintį susitvardyti ar begalinio liūdesio kamuojamą mažą žmogelį. Kadangi pirmąjį septynmetį vaikai visko mokosi per mėgdžiojimą, labai svarbu, kad suaugęs žmogus gebėtų suvaldyti ir įprasminti savo paties išreikštą temperamentą. Kaip žinia, kiekvienas temperamentas turi ir teigiamą, ir neigiamą pusę. Kokias savybes – gerąsias, ar blogąsias ugdysis vaikas, labai priklauso nuo mūsų, suaugusiųjų, - kaip mes elgsimės su tuo ryškiai išreikštu temperamentu. Ar ugdysime geruosius pamatus, ar vis tik akcentuosime neigiamą pusę mūsų atžaloje...“
Pagrindiniai temperamentų tipai ir tipažai.
Chrestomatiškai yra išskiriami keturi pagrindiniai temperamentai: sangvinikas, melancholikas, flegmatikas ir cholerikas. Jų esmę tarytum atspindi keturios gamtos stichijos (elementai) – oras, žemė, vanduo ir ugnis. Apžvelkime tai plačiau.
Sangvinikas – tai oro elementas. Šviesa, lengvumas, žaismingumas – teigiami šio temperamento bruožai. Neigiami - be galo didelis paviršutiniškumas, sunkiai sukaupiamas dėmesys, dėmesys išorėje.
Priešingas sangvinikui – melancholikas – žemės elementas. Teigiamos savybės - begalinis gilinimasis į įvairias smulkmenas, detales, gyvenimo priežasties ieškojimas, jautrumas kitam, užuojauta. Neigiamos – begalinis liūdesys, pesimizmas, sunkumas, nepasitenkinimas savo kūnu.
Kita temperamentų pora - flegmatikas ir cholerikas. Flegmatikas atstovauja vandens stichijai. Jis mėgsta gardžiai pavalgyti, yra ramus ir išlaikytas, jam labai svarbu tvarka ir nuoseklumas, turi ramybę savo viduje, tačiau neigiama jo pusė – nuolatinis valgymas, nuolatinis nepasisotinimas, lėtumas visame kame - valioje, jausmuose, kūne. Jis tingus ir labai nemėgstantis dirbti.
Cholerikas – ugnies elementą atitinkantis temperamentas. Tai puikus organizatorius, iniciatorius, įvairiausių idėjų generatorius, grupės siela, lyderis, gebantis organizuoti, suburti ir vesti kitus paskui save. Gebėjimas matyti ir jautriai reaguoti į žmones - išskirtiniai šio pozityvaus lyderio bruožai. Nemalonioji choleriko pusė - smarkiai išreikštas egoizmas, t.y. žmogus, besirūpinantis tiktai pačiu savimi, aikštingas, perdėtai savimi pasitikintis, negebantis reaguoti ir komunikuoti su kitais žmonėmis. Ypač neapvaldyto choleriko temperamento išdava - sadistas, teroristas, nusikaltėlis.
Kaip temperamento raida yra susijusi su žmogaus gyvenimo tarpsniais?
Prigimtinio temperamento vystymuisi nemažai įtakos turi ir kažkokio konkretaus, tam tikram amžiaus tarpsniui būdingo temperamento tipo raiška. Tai neatsiejamai susiję su asmenybės raida.
Vaikai tiesiog savo prigimtimi yra sangvinikai. Nuo vienų iki devynerių metų aktyviai besireiškiąs sangviniškumas, - tarytum įkvėpimas. Dešimtaisiais gyvenimo metais labai aiškiai atsiskleidžia flegmatiškumas, kuomet žmogus išgyvena vidinę, kūno ir sielos harmoniją ir pilnatvę. Tai lyg pertrauka, pirmutinis atodūsis iki paauglystės. Apie dvyliktuosius metus prasideda paauglystė – metas, kuomet „įkrentama“ į labai stiprų melancholizmą. Ilgos rankovės, kapišonas ant galvos signalizuoja, jog žmogus „užsidarė remontui“, persitvarkymui. Tai yra susiję su kūno hormoniniais pasikeitimais ir trunka keturis, penkis metus, kol „įsijungia“ cholerikas su flegmatiko atspalviu. Kai žmogus persitvarko, jo išreikštasis temperamentas persimaišo su tam tikram amžiui būdinguoju. Tai vyksta per pirmuosius tris septynmečius. Nuo dvidešimt vienerių ryškėja choleriko temperamentas. Pajutęs savo jėgą, brandą, žmogus tampa suaugusiu ir ima jaustis savo gyvenimo kalviu. Tačiau aiškiai išreikštas choleriko temperamentas susiduria su visuomenės reikalavimu harmonizuotis. Norint pritapti visuomenėje, reikia apvaldyti savo „minusus“. Taigi, nuo 21-erių prasideda savęs gludinimas, prisiimant ir jaučiant asmeninę atsakomybę už save ir savo veiksmus. Stebint tokio amžiaus jaunuolių raišką vėl galima atpažinti aiškiai išreikštą sangviniko temperamentą. Jie spindi savo siekiais, - neisi į priekį be idėjos, be spindėjimo, be lengvumo. Sangvinikas ir cholerikas turi eiti drauge.
Įgijus specialybę turėtų reikštis stipriosios choleriko savybės.
Po keturiasdešimties mūsų tempas lėtėja, susitvarko mūsų kvėpavimas, nurimstame, daugiau aiškumo, paprastumo, taigi mūsų flegmatiškumas auga. Flegmatikas ir sangvinikas – ideali senatvė. Širdis džiaugiasi matydama ramų, šviesų spindulį.
Kaip atpažinti tą tikrąjį – prigimtinį temperamentą?
Skirtingų temperamentų žmonės pagrindinius keturis jausmus – pyktį, baimę, liūdesį ir džiaugsmą reiškia labai skirtingai. Pvz. Cholerikas džiaugsmą išlies per veiksmą (ekspresyviais bučiniais), flegmatikas tiesiog šypsosis, melancholikas mėgsta džiaugtis vienumoje, todėl greičiausiai atsitrauks, o aktyvus sangvinikas savo laimę reikš lengvai ir pakylėtai. Tad svarbiausia - savistaba ir savianalizė, kuriam temperamento tipui savo jausmų raišką galėtume priskirti.
Kita vertus, puikus veidrodis, atspindintis mūsų vidų, yra Pasaulis. Mes periodiškai „patenkame“ į kažkokias analogiškas situacijas, kuriose dėl savo nesėkmių (o greičiausiai, nesupratimo) esame linkę kaltinti kitus, nes patys sunkiai priimame kitų žmonių kritiką ir pastabas. Tačiau atidžiau jas permąstę, galėtume aiškiai įžvelgti, kurioje vietoje mūsuose stinga harmonijos. Harmonija – tai atsvaros taškas, o nukrypimas nuo jo dažniausiai išryškina kažkokio konkretaus temperamento neigiamus bruožus. Per tai netgi galima pamatyti kokie yra to žmogaus gyvenimo uždaviniai.
Žmogaus paskirtis, gyvenimo tikslas – įvaldyti visus keturis temperamentus, t.y. eiti empatijos link, kad viskas mumyse harmonizuotųsi. Emocijų „audrai“ užėjus reiškiasi mūsų visų keturių temperamentų neigiamoji pusė. Nieko nėra tobulo, visaip būna ir mums tai lemta išgyventi, tačiau jeigu jau taip atsitiko, turėkime drąsos pripažinti sau, kad buvome žiaurūs kito atžvilgiu, nekaltinant savęs, tačiau atgailaujant ir atsiprašant.
Vaikai, žiūrėdami į mus, mokosi kaip reikia tvarkyti savo „šiukšlyną“. Jeigu tėvai to nedaro, nedirba su tuo, tėvų netaisyklinga, blogoji temperamento išraiška vaikams nusileidžia į įpročius. Todėl tėvai, žiūrėdami į vaikus, turėtų tvarkyti save, o ne reikalauti „tinkamo elgesio“ iš savo vaikų.
Kaip išsklaidyti tas emocines „audras“ ir santykyje su vaiku išlikti sąmoningu?
Labai svarbu yra įsisamoninti tikruosius vaiko poreikius ir nenuklysti nuo pamatinių vertybių. Vaikas turi turėti galimybę nuolat būti išsitepęs, lipti į medžius, stebėti ir čiupinėti sraigę, vabalą ar slieką, turi galėti paragauti smėlio ir molio, ir mes, suaugę, neturime užkrauti jam savo baimių: tu dabar išsitepsi, ką pagalvos kaimynė, mergaitės taip nesielgia ir pan.
Kita vertus, labai svarbu negniuždyti vaikų savo nepakantumu ir skubėjimu. Kadangi vaikas gyvena prigimtinio tyrumo šviesoje, savo jausmuose, savo dvasiniame lygmenyje tokiais momentais jis išgyvena jausmą, jog yra murkdomas veidu į purvą. Būtent tada ir pasireiškia mūsų, suaugusiųjų, neapvaldytas choleriškumas. Tai bene labiausiai žeidžia ir randuoja vaiko sielą.
Visame kame reikia ieškoti pozityvo. Nauja diena ir aš gaminu pusryčius anksti nubudusiam vaikui. Kita vertus, aš galiu tai daryti pykdamas, kad ir vėl, kodėl aš ir t.t. Mes patys renkamės savo būsenas, svarbiausia, kiek turime jėgų jas reguliuoti. „Mane gelbsti džiaugsmas rutina ir elementariąja buitimi. Dažniausiai užtenka leisti sau padaryti paprastą, labai greitai matomą rezultatą ir juo pasidžiaugti, taip save praskaidrinant. Nuo to, kad mes padarome kažkokį veiksmą, atsipalaiduoja mumyse esančios įtampos, kurias labai svarbu atpažinti. - sako Rita. „Aš stengiuosi neįkristi į savo „pavargimą“, bet tarsi kilstelėti savo emocijas dirstelėdama per langą į gražų medį, paukštį ar įdomų vabalą. Tai tarytum atokvėpis, po kurio vėl galiu eiti pas vaikus. Tai būdas, kaip valdyti savo būsenas. Svarbu nuolat ieškoti, kas kelia dvasią. Ieškoti dalykų, kurie įkvepia, domina, atgaivina.“
Straipsnio autorė Vaida Peciukonė
