Tikrieji susitikimai
Nuotraukos autorė Vėtrė Antanavičiūtė
Ištrūkus iš dulkėto miesto šurmulio, žydinčiais sodais kvepiantis pavasaris Valuose yra geriausia, kas galėtų nutikti. Vos išlipus iš mašinos, pajunti kaip kūnas maloniai suglemba ir palaimingai užsiriečia lūpų kampučiai. Tarytum patenki į ramybės oazę, kur gyvenimas pildosi kitu ritmu. Skaidrus paukščių čiulbėjimas, kvapą gniaužiantis oro gaivumas ir pilnatve alsuojanti Žemė... Dar keli atodūsiai ir nejučia imi grimzti į savasties gelmes. Rodos, niekur nebereikia skubėti, tiesiog gera būti.
„Tai ir yra toji būsena, kurioje mes turėtume gyventi nuolat“ – šypsosi Rita Vincė Baltrūnienė, pedagogė, Valdorfo vaikų priežiūros grupės „Darželis gamtoje“ (įsikūrusios Valų kaime, netoli Grigiškių) auklėtoja ir įkūrėja.
Su Rita nusprendėme pasikalbėti pietų miegelio metu. Ypač vyresniesiems sunku užmigti kai už lango krykštauja paukščiai, o saulė žeme ritinėjas. Rita ilgai juos glosto, klosto, kantriai guli šalia ir niūniuoja lopšinę, kol pamažu ima merktis mažos akelės. „Vaikas turi rimti natūraliai, be jokio spaudimo“ – kužda Rita. Ant stalelio tyliai dega žvakė. Žaislų dėžėje snaudžia rankomis siūtos lėlės. Tysodamas saulės atokaitoje iš pasitenkinimo murkia katinas... Natūrali aplinka švelniai pastūmėja susitikimui su pačiu savimi. O būnant savastyje – ryšyje su savuoju Aš, įvyksta ir tikrieji susitikimai. Ir ne tik tarp mūsų – suaugėlių, bet ir tarp suaugusiųjų bei vaikų.
„Bendraujant su vaikais, o ypač augindami mažą vaiką, mes turime unikalią galimybę prisiminti savo pačių įgimtą tyrumą ir mokytis apčiuopti savasties – to, kas aš esu, vertybę“ – sako Rita. „Vaikas iš prigimties turi pasitikėjimą, pozityvumą ir absoliutų savęs pajautimą – ryšį su pačiu savimi, savo Siela, Dvasia, dieviškuoju pradu, savo Esybe. Jis ateina į pasaulį tyras - pozityviai mąstydamas, jausdamas visą jį supančią aplinką ir besąlygiškai pasitikėdamas pasauliu. Vadinasi ir mes, suaugę, kažkada buvome tokie. Tačiau nereikia susitapatinti su vaiku. Vaikas ir suaugęs yra dvi atskiros Esybės. Tiktai būnant toje atskirtyje - savastyje ir sąjungoje su savo aukštesniuoju Aš, įvyksta tikrieji susitikimai. Kaip ir gyvenime, juose esti visko - ašarų, nuoskaudų, pykčio, tačiau tokios atviros būsenos, nesumeluotos emocijos yra kelias į tikrąją sielų bičiulystę ir pilnatvę.“
Vilniaus Valdorfo mokyklos ilgametės psichologinės konsultantės Iris Johansen teigimu, kalbant apie pirmuosius septynerius vaiko gyvenimo metus, harmoningam jo augimui yra reikalingi penki dalykai. Vaikas turi būti pavalgęs, atsigėręs ir apsirengęs taip, kad jam būtų šilta. Savo aplinkoje jis turi turėti dešimt žmonių, su kuriais galėtų kurti santykius. Ir, - vaikui labai svarbu turėti šiltus santykius su jį supančiu pasauliu. Todėl Rita ypatingai pabrėžia sąmoningą tėvų buvimą su vaikais:
- Tikrasis susitikimas įvyksta tada, kai suaugęs žmogus yra patenkintas savo viduje, kai jam tiesiog gera būti pačiam su savimi. Tokie susitikimai vaikui duoda patvirtinimą, kad pasaulis yra gražus ir juo galima pasitikėti. Tada vaikas auga harmoningai, tada jis remiasi savo harmoninga prigimtimi. Tačiau kuo daugiau vaiką supantys suaugę žmonės spinduliuoja baimę, tuo vaikas, intuityviai ją jausdamas, daugiau tos baimės prisigeria. O baimė, kaip žinia, yra kertinis akmuo nepasitikėjimui savimi, agresijai, pykčiui ir kitiems ne ypač maloniems ir mums padedantiems gyventi jausmams. Todėl suaugę turi būti labai atsakingi tame buvime.
Harmoningam vaiko vystymuisi ypač reikalinga natūrali aplinka, kurioje jis galėtų laisvai ir nevaržomai judėti, žaisti, kurti ir mėgdžioti laimingus bei savimi patenkintus suaugusiuosius. „Laimingas suaugęs tai žmogus, kuris yra pagarboje ir ryšyje su pačiu savimi, kad ir kaip jam būtų sunku“ - šypsosi Rita. „Jis tiesiog jaučiasi laimingas. Taip, kasdienybė atneša visko, bet tai tik pamokos, išbandymai. O tokia būsena leidžia į viską žiūrėti daug pozityviau.“
Kaip dažnai mes iš tikrųjų jaučiamės tais „laimingais suaugusiais“? Kur kas geriau mums pavyksta dūsauti dėl „prasto oro“, burbėti ant „netikusios valdžios“ ar murkdytis kaltės jausme, kad nesame „tobuli tėvai“... „Metams bėgant, vis labiau ima rūpėti gyvenimo kokybės klausimas, todėl dabar kiekvieną dieną stengiuosi nugyventi taip, kaip galiu geriausiai“ – prisipažįsta Rita. „Aš tiesiog pasitikiu tuo, kas į mane ateina ir darau viską ką galiu geriausiai, nepriklausomai kokios situacijos aplink mane klostosi. Taip aš įgaunu vidinės ramybės ir pasitikėjimo savimi, pasauliu, Dievu. Šitoks požiūris leidžia nebėgti, nevengti to, kas man nemalonu, o besąlygiškai priimti viską kas į mane ateina. Mano patirtis rodo, kad į visus gyvenimo įvykius, iššūkius ir staigmenas reaguojant be baimės, viskas sprendžiasi pozityviai. Toks požiūris duoda galimybę susisiekti su savo Esatim, pasitikėti ta diena, kuri ateina, ir jaustis laimingu.“
Neugdant sąmoningumo, kad ir kaip bebūtų apmaudu, savo gyvenimu mes tiesiog atkartojame tai, ką labai gerai išmokome vaikystėje – savo tėvų „klaidas“. Taip ir nerieda tie obuoliai toli nuo obels, o iš kartos į kartą driekiasi begalinė nuoskaudų virtinė. Du vaikus užauginusi Rita tiki, jog vis dėlto vaikai renkasi tėvus, o ne atvirkščiai, ir toks pasirinkimas nėra atsitiktinis. „Mano elgesys, charakteris, genai reikalingi vaikui dėl jo gyvenimiškų patirčių. Bet - labai svarbu, kiek mes esame sąmoningi savo pasirinkimuose ir kas juos lemia – vartotojiškumas ar gamta (prigimtis). Jeigu žmogus palaiko natūralų ryšį su gamta, t.y. turi galimybę jausti Žemės alsavimą, gerti tyrą vandenį, matyti kaip dygsta žolė, kaip gyvena ugnis, jis nuolat turi galimybę atnaujinti, skaidrinti savo pasirinkimus. Tuomet gyvenimiškos aistros stoja į savo vietas. Tuomet viduje atsiranda aiškumas, ateina vidinis žinojimas ką tu gali daryti be įtampos. Tą ir darai.“
Padėdama dukrai auginti anūkę, Rita su mažyle ištisas dienas leisdavo Karolininkių miške, kur ir atėjo pajautimas - reikia kurti darželį vaikams gamtoje. Viskas klostosi ne taip sklandžiai ir kur kas lėčiau nei norėtųsi, tačiau matant Ritos atkaklumą, panašu, jog ji nesiruošia nuleisti rankų. „Mane veda besąlyginis noras, kad vaikai turėtų natūralią vaikystę be civilizacijos priedų. Todėl ir darželyje darau viską, kas yra reikalinga vaikams, o ne tai, kas patogu suaugusiems“ - sako Rita. „Mano tikslas sukurti natūralią, vaikui saugią erdvę, kur jis būtų gamtoje, turėtų galimybę bendrauti su kitais vaikais, išgyventų laisvės, tvarkos ir teisybės pojūčius. Nepataikauju tėvams ir jų poreikiams. Čia kuriama erdvė vaikams ir tėvai čia atvažiuoja dėl vaikų. Verslininkai kraipo galvas, tačiau matydama, kaip šioje erdvėje vyksta tie tikrieji vaikų susitikimai su suaugusiaisiais, aš esu visiškai rami, kad mano pasirinktas kelias yra teisingas.“
Straipsnio autorė Vaida Peciukonė
„Tai ir yra toji būsena, kurioje mes turėtume gyventi nuolat“ – šypsosi Rita Vincė Baltrūnienė, pedagogė, Valdorfo vaikų priežiūros grupės „Darželis gamtoje“ (įsikūrusios Valų kaime, netoli Grigiškių) auklėtoja ir įkūrėja.
Su Rita nusprendėme pasikalbėti pietų miegelio metu. Ypač vyresniesiems sunku užmigti kai už lango krykštauja paukščiai, o saulė žeme ritinėjas. Rita ilgai juos glosto, klosto, kantriai guli šalia ir niūniuoja lopšinę, kol pamažu ima merktis mažos akelės. „Vaikas turi rimti natūraliai, be jokio spaudimo“ – kužda Rita. Ant stalelio tyliai dega žvakė. Žaislų dėžėje snaudžia rankomis siūtos lėlės. Tysodamas saulės atokaitoje iš pasitenkinimo murkia katinas... Natūrali aplinka švelniai pastūmėja susitikimui su pačiu savimi. O būnant savastyje – ryšyje su savuoju Aš, įvyksta ir tikrieji susitikimai. Ir ne tik tarp mūsų – suaugėlių, bet ir tarp suaugusiųjų bei vaikų.
„Bendraujant su vaikais, o ypač augindami mažą vaiką, mes turime unikalią galimybę prisiminti savo pačių įgimtą tyrumą ir mokytis apčiuopti savasties – to, kas aš esu, vertybę“ – sako Rita. „Vaikas iš prigimties turi pasitikėjimą, pozityvumą ir absoliutų savęs pajautimą – ryšį su pačiu savimi, savo Siela, Dvasia, dieviškuoju pradu, savo Esybe. Jis ateina į pasaulį tyras - pozityviai mąstydamas, jausdamas visą jį supančią aplinką ir besąlygiškai pasitikėdamas pasauliu. Vadinasi ir mes, suaugę, kažkada buvome tokie. Tačiau nereikia susitapatinti su vaiku. Vaikas ir suaugęs yra dvi atskiros Esybės. Tiktai būnant toje atskirtyje - savastyje ir sąjungoje su savo aukštesniuoju Aš, įvyksta tikrieji susitikimai. Kaip ir gyvenime, juose esti visko - ašarų, nuoskaudų, pykčio, tačiau tokios atviros būsenos, nesumeluotos emocijos yra kelias į tikrąją sielų bičiulystę ir pilnatvę.“
Vilniaus Valdorfo mokyklos ilgametės psichologinės konsultantės Iris Johansen teigimu, kalbant apie pirmuosius septynerius vaiko gyvenimo metus, harmoningam jo augimui yra reikalingi penki dalykai. Vaikas turi būti pavalgęs, atsigėręs ir apsirengęs taip, kad jam būtų šilta. Savo aplinkoje jis turi turėti dešimt žmonių, su kuriais galėtų kurti santykius. Ir, - vaikui labai svarbu turėti šiltus santykius su jį supančiu pasauliu. Todėl Rita ypatingai pabrėžia sąmoningą tėvų buvimą su vaikais:
- Tikrasis susitikimas įvyksta tada, kai suaugęs žmogus yra patenkintas savo viduje, kai jam tiesiog gera būti pačiam su savimi. Tokie susitikimai vaikui duoda patvirtinimą, kad pasaulis yra gražus ir juo galima pasitikėti. Tada vaikas auga harmoningai, tada jis remiasi savo harmoninga prigimtimi. Tačiau kuo daugiau vaiką supantys suaugę žmonės spinduliuoja baimę, tuo vaikas, intuityviai ją jausdamas, daugiau tos baimės prisigeria. O baimė, kaip žinia, yra kertinis akmuo nepasitikėjimui savimi, agresijai, pykčiui ir kitiems ne ypač maloniems ir mums padedantiems gyventi jausmams. Todėl suaugę turi būti labai atsakingi tame buvime.
Harmoningam vaiko vystymuisi ypač reikalinga natūrali aplinka, kurioje jis galėtų laisvai ir nevaržomai judėti, žaisti, kurti ir mėgdžioti laimingus bei savimi patenkintus suaugusiuosius. „Laimingas suaugęs tai žmogus, kuris yra pagarboje ir ryšyje su pačiu savimi, kad ir kaip jam būtų sunku“ - šypsosi Rita. „Jis tiesiog jaučiasi laimingas. Taip, kasdienybė atneša visko, bet tai tik pamokos, išbandymai. O tokia būsena leidžia į viską žiūrėti daug pozityviau.“
Kaip dažnai mes iš tikrųjų jaučiamės tais „laimingais suaugusiais“? Kur kas geriau mums pavyksta dūsauti dėl „prasto oro“, burbėti ant „netikusios valdžios“ ar murkdytis kaltės jausme, kad nesame „tobuli tėvai“... „Metams bėgant, vis labiau ima rūpėti gyvenimo kokybės klausimas, todėl dabar kiekvieną dieną stengiuosi nugyventi taip, kaip galiu geriausiai“ – prisipažįsta Rita. „Aš tiesiog pasitikiu tuo, kas į mane ateina ir darau viską ką galiu geriausiai, nepriklausomai kokios situacijos aplink mane klostosi. Taip aš įgaunu vidinės ramybės ir pasitikėjimo savimi, pasauliu, Dievu. Šitoks požiūris leidžia nebėgti, nevengti to, kas man nemalonu, o besąlygiškai priimti viską kas į mane ateina. Mano patirtis rodo, kad į visus gyvenimo įvykius, iššūkius ir staigmenas reaguojant be baimės, viskas sprendžiasi pozityviai. Toks požiūris duoda galimybę susisiekti su savo Esatim, pasitikėti ta diena, kuri ateina, ir jaustis laimingu.“
Neugdant sąmoningumo, kad ir kaip bebūtų apmaudu, savo gyvenimu mes tiesiog atkartojame tai, ką labai gerai išmokome vaikystėje – savo tėvų „klaidas“. Taip ir nerieda tie obuoliai toli nuo obels, o iš kartos į kartą driekiasi begalinė nuoskaudų virtinė. Du vaikus užauginusi Rita tiki, jog vis dėlto vaikai renkasi tėvus, o ne atvirkščiai, ir toks pasirinkimas nėra atsitiktinis. „Mano elgesys, charakteris, genai reikalingi vaikui dėl jo gyvenimiškų patirčių. Bet - labai svarbu, kiek mes esame sąmoningi savo pasirinkimuose ir kas juos lemia – vartotojiškumas ar gamta (prigimtis). Jeigu žmogus palaiko natūralų ryšį su gamta, t.y. turi galimybę jausti Žemės alsavimą, gerti tyrą vandenį, matyti kaip dygsta žolė, kaip gyvena ugnis, jis nuolat turi galimybę atnaujinti, skaidrinti savo pasirinkimus. Tuomet gyvenimiškos aistros stoja į savo vietas. Tuomet viduje atsiranda aiškumas, ateina vidinis žinojimas ką tu gali daryti be įtampos. Tą ir darai.“
Padėdama dukrai auginti anūkę, Rita su mažyle ištisas dienas leisdavo Karolininkių miške, kur ir atėjo pajautimas - reikia kurti darželį vaikams gamtoje. Viskas klostosi ne taip sklandžiai ir kur kas lėčiau nei norėtųsi, tačiau matant Ritos atkaklumą, panašu, jog ji nesiruošia nuleisti rankų. „Mane veda besąlyginis noras, kad vaikai turėtų natūralią vaikystę be civilizacijos priedų. Todėl ir darželyje darau viską, kas yra reikalinga vaikams, o ne tai, kas patogu suaugusiems“ - sako Rita. „Mano tikslas sukurti natūralią, vaikui saugią erdvę, kur jis būtų gamtoje, turėtų galimybę bendrauti su kitais vaikais, išgyventų laisvės, tvarkos ir teisybės pojūčius. Nepataikauju tėvams ir jų poreikiams. Čia kuriama erdvė vaikams ir tėvai čia atvažiuoja dėl vaikų. Verslininkai kraipo galvas, tačiau matydama, kaip šioje erdvėje vyksta tie tikrieji vaikų susitikimai su suaugusiaisiais, aš esu visiškai rami, kad mano pasirinktas kelias yra teisingas.“
Straipsnio autorė Vaida Peciukonė
