ŽIBINTŲ ŠVENTĖ
Prasidėjo tamsiausias metų laikas. Nurimusi gamta kloja patalą žemės miegui, o saulė, užbaigusi savo kelionę dangaus skliautu, grįžta namo, į mūsų širdis. Visa šviesa, buvusi išorėje, tarsi suimama į vieną tašką ir parsinešama į vidų. Tai pats tinkamiausias metas susijungti su savimi - begalinė tamsa lauke leidžia mums atrasti savo vidinę šviesą.
Būdamas gamtoje, per tamsos pajautimą, vaikas taip pat išgyvena susiliejimą su savastim. Be kita ko, šio laikotarpio esmę jam padeda išgyventi ... nykštukai. Šie stebuklingi personažai - lyg tarpininkai tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Jų pagalba, vaiko žvilgsnis taip pat nukreipiamas į save, mat nykštukai žino, ką vaikai galvoja, kiek tiesos yra jų ištartuose žodžiuose. Šiuo laikotarpiu sekamos pasakos apie nykštukus atliepia vidinį vaiko sielos judrumą, kaip priešpriešą nurimusiai gamtai. Išorėje apsigobusi tamsos skraiste, viduje Žemė aktyvi – ji kaupia jėgas ir ruošiasi saulėgrįžai.
Šis metas taip pat susijęs su tvarkos elementu. Tai geriausiai atspindi žemdirbio gyvenimas, menantis, jog iki šv. Martyno (lapkričio 11 dienos) turėtų būti užbaigti visi darbai, susiję su žeme. Iš lauko viskas parnešama į vidų, surūšiuojama ir sudėliojama į savo vietas. Todėl ir vaiko gyvenime šiame laikotarpyje turėtų būti akcentuojama švara ir tvarka. Kai visi daiktai yra savo vietose, vaikas išgyvena ramybės ir saugumo jausmą.
Žibintų šventė tarsi dar viena pasaka vaiko gyvenime. Kartu su savo namiškiais vaikas keliauja į žygį – su maža šviesele į didelę tamsą. Apgaubta ir nepasiekiama vėjams žibinto ugnis – tarsi vidinės žmogaus šviesos simbolis. Kitas svarbus šventės akcentas – dalinimosi momentas, kuris labai ryškus legendoje apie šv. Martyną. Pagrindinis šventės personažas žibintininkas atsineša žmonos keptų sausainių ir dalinasi jais su visais. Tai patirdami vaikai išgyvena, jog pasaulis yra saugus, gražus ir teisingas.
Prasidėjo tamsiausias metų laikas. Nurimusi gamta kloja patalą žemės miegui, o saulė, užbaigusi savo kelionę dangaus skliautu, grįžta namo, į mūsų širdis. Visa šviesa, buvusi išorėje, tarsi suimama į vieną tašką ir parsinešama į vidų. Tai pats tinkamiausias metas susijungti su savimi - begalinė tamsa lauke leidžia mums atrasti savo vidinę šviesą.
Būdamas gamtoje, per tamsos pajautimą, vaikas taip pat išgyvena susiliejimą su savastim. Be kita ko, šio laikotarpio esmę jam padeda išgyventi ... nykštukai. Šie stebuklingi personažai - lyg tarpininkai tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Jų pagalba, vaiko žvilgsnis taip pat nukreipiamas į save, mat nykštukai žino, ką vaikai galvoja, kiek tiesos yra jų ištartuose žodžiuose. Šiuo laikotarpiu sekamos pasakos apie nykštukus atliepia vidinį vaiko sielos judrumą, kaip priešpriešą nurimusiai gamtai. Išorėje apsigobusi tamsos skraiste, viduje Žemė aktyvi – ji kaupia jėgas ir ruošiasi saulėgrįžai.
Šis metas taip pat susijęs su tvarkos elementu. Tai geriausiai atspindi žemdirbio gyvenimas, menantis, jog iki šv. Martyno (lapkričio 11 dienos) turėtų būti užbaigti visi darbai, susiję su žeme. Iš lauko viskas parnešama į vidų, surūšiuojama ir sudėliojama į savo vietas. Todėl ir vaiko gyvenime šiame laikotarpyje turėtų būti akcentuojama švara ir tvarka. Kai visi daiktai yra savo vietose, vaikas išgyvena ramybės ir saugumo jausmą.
Žibintų šventė tarsi dar viena pasaka vaiko gyvenime. Kartu su savo namiškiais vaikas keliauja į žygį – su maža šviesele į didelę tamsą. Apgaubta ir nepasiekiama vėjams žibinto ugnis – tarsi vidinės žmogaus šviesos simbolis. Kitas svarbus šventės akcentas – dalinimosi momentas, kuris labai ryškus legendoje apie šv. Martyną. Pagrindinis šventės personažas žibintininkas atsineša žmonos keptų sausainių ir dalinasi jais su visais. Tai patirdami vaikai išgyvena, jog pasaulis yra saugus, gražus ir teisingas.
